K75. Kuriai iš aukščiau išvardytų veiklos sričių norėtumėte skirti daugiau laiko nei dabar skiriate?

Į klausimą, ką dažniausiai jaunimas veikia laisvalaikiu, be abejo, galima išgirsti pačių įvairiausių atsakymų, žemiau pateikiama keletas tendencijų, kurias įvardija ir kartoja skirtingų sričių ekspertai.

„Eina į kavines, geria alų, rūko žolę, taip iš tikrųjų, o šiaip tai ten daromi visokie jų tūsai, jie net gan legaliai mieste daromi, nors dabar, kai išvažiavo ta karta, tai viskas kaip ir baigėsi, viskas į Vilnių persikėlė... Taip įvairiai.“ (citata iš 35 interviu).

„Laisvalaikis jis yra, daug kur yra to laisvalaikio, jie gali praleist, bet kitam yra žymiai įdomiau ... rinktis laiptinėj, susirinkti ir šnekėtis, jam yra įdomu, ir jo nepatrauks futbolas, krepšinis, muzika ar dar kažkas. Jam yra įdomu laiptinėj sėdėti arba tuose daugiabučiuose, kalbėt, žiūrėt į žmones, pliurpt, tai jam yra įdomu, tai irgi yra laisvalaikio praleidimo forma“ (citata iš 21 interviu).

„Yra programos vystomos toms jau rizikos grupėms, ten jau yra labai daug darbo. Bet sakykim tam jaunimui, kuris priklauso vidurinei grupei, praktiškai nieko nėra. Jisai gali, jisai eina alaus išgert su draugais, kai jis yra 9-oj klasėj, jis eina parūkyt, kai jis jau 10-oje klasėje, 11-oje klasėje pakilo noras žolytę papūst. Galbūt iš tikrųjų tam normaliam žmogui nėra ką veikt. Gal veikt objektyviai yra ką, bet subjektyviai informacija nepasiekia“. (citata iš 13 interviu).

„Žiūrint ties kuo susikoncentruoji. Na būna, pavyzdžiui, mokosi, ten mokosi, mokosi, kartasi į kokį klubą nueina, kino teatras va yra... Nu gerai, ten nuo 18-os į klubus, bet gi yra tokių ten devynios klasės. O va tarkim, nuo kada tenais, nuo kokių13–14 m. užeina noras kažkur eiti, tai būna mokykloj diskotekos, nežinau... O dabar ten tokia nuo tų 18-os, jau 17–os irgi į klubą prasmunka, tai va tokių net nereikia laukt mokyklos diskotekoj, nes tikrai neateis. ... Aš sakau, pavyzdžiui, užimtumas tarkim kiti ten lanko muzikos mokyklas, dailės mokyklas, yra dalis moksleivių, kurie yra tuo užimti ir jiems nėra pagundos ten eit kažkur tai... Skelbia, yra ten pas mus toks Panevėžio laikraščio puslapis, kur moksleiviai gali pasireikšti vienam laikrašty, kitam ir kažkaip tai, nu, reikštis galimybės suteikiamos, tarkim galbūt pačiose mokyklose ten tų būrelių, nu aišku, yra pas mus irgi nemažai: ir choras, ir šokiai – viskas.“ (14 interviu).

„Ko gero totalinis televizorius, kompiuteriai... Didesnę dalį dienos jie grįžta ir nu kaip – kompiuteriniai žaidimai ir televizoriaus žiūrėjimas. Ir čia jisai toks, kai tu žaidi ir matai rezultatą, reikia minimum tavo pastangų, reiškia, akių krašteliu kažką pastebėti ir spustelti mygtuką... Nu va, darėm tą prabėgimą, tai, aš dar tokią kompaniją turiu, ateinam, žaidžiam krepšinį su vaikais, nu tai ir ne visi bėgo... Nu kaip, jeigu ateina krepšinio žaisti, tai atrodo viskas ir tvarkoj, bet nu ne visi. [...] Sakykim tas telefono aparatas – taigi jisai suryja masę laiko, pinigų suryja, tiesą sakant... Tėvai duoda pinigų vaikui pavalgymui, o jisai sunaudoja juos užmokėt už pokalbius. Ir kiek reikia maigyt, kad žinutę parašytum, tai yra laikas. Reiškia, jeigu tu maigai kažką tai, organizuoji, tai tu jau viskas, nebejudi, sėdi. Tai poreikiai, nu ką aš žinau, tikrai nėra tie, kad va, sakykim, judėjimui tikrai mažesni poreikiai. Bendram judėjimui poreikiai mažesni. O šiaip, diskotekos, sakykim, vyksta, dar susitvarkom su savo ir ateinančiais svečiais...“ (citata iš 19 interviu)

„Na dauguma studentų pasirenka arba mokslą, bet nėra jų toks didelis procentas, ir jie pasišvenčia tam mokslui ir nieko daugiau nedaro, na o, kaip sakiau, apie 40 procentų 2-3 kurso jau dirba ir dirba tik todėl, kad turėtų savo pajamų, būtų nepriklausomi nuo tėvų, na kaip ir sakau labai didelis procentas dirba žmonių, studentų, ir kiek čia dirbu su žmonėm, nebėra čia jau tokio posakio, kad studentas neturi ką veikti iš tikrųjų, nes jie atsikelia, lekia į paskaitas, paskui lekia į darbą, arba išvis pereina į vakarines, nes jiems nebesusitvarko laikas. Pakankamai šiaip užimti, na labai užimti. Laisvalaikis? Na netoks didelis miestas, ne tiek daug turi pramogų, ta prasme klubų, dar kažko tai, tai nežinau, ten yra išeiginės dienos, penktadienis, šeštadienis, na sakau, ten visi klubai, pramogos, kavinės. Manau, tai yra normalu, ir bet šiaip iš tikrųjų savaitės bėgyje tai nėra pas mus populiaru, tiktais va patys susirenka, kažką tai rengia, tai yra daroma, na tai normalu jaunimo tarpe. (citata iš 15 interviu)

Lyginant miesto ir kaimo jaunimo laisvalaikio ypatumus, galima teigti, jog pasirinkimas ir galimybės žymiai didesnės mieste. Tačiau ir mažesniuose miestuose gyvenantys bei dirbantys ekspertai teigia itin ribotas jaunimo laisvalaikio galimybes arba koncentruotas labai siauroms grupėms, vėlgi dažniausiai, moksleiviams.

„Jeigu mes žiūrėsime į tą patį miestą, kur jaunam žmogui sukuriama daugiau galimybių...Yra galimybė išvažiuoti dirbti užsienyje, išvažiuoti mokytis užsienyje, išvažiuoti tiesiog į užsienį, kažką daugiau veikti. Turėdamas didesnį pasirinkimą, aš iš tikrųjų galiu ir rinktis. O pasirinkimo neturėdamas, aš turiu tiktai savo tradiciją. [...] Mieste mes dažnai verkiame, kad jaunas žmogus yra išėjęs į gatvę, bet ta gatvė, klausimas dar, ar iš tikrųjų neigiamą įtaką turi žmogui“. (citata iš 20 interviu).

„Galbūt kaimo mokyklos turi daugiau įtakos moksleivių laisvalaikiui, organizuojant laisvalaikį, nes ten yra žymiai mažesnis pasirinkimas. Todėl mokyklos daugiau organizuoja popamokinio gyvenimo. Miestuose yra daugiau specialių popamokinių įstaigų, kurios organizuoja veiklą ir ten pasirinkimas yra didesnis“. (1 interviu).

„Koks penkiolikmetis prieina ir sako: o dėl ko neįleidžiat? Juk tai yra vienas vienintelis klubas XXXXXe, dėl ko mums negalima, juk mums penkiolika, mes norim šokt. Ir iš tikrųjų kartais pritrūksta motyvų dėl ko: koncertas normalus, nieko nėra, įstatymas, kad negalima jaunimui gerti yra, bet tai nieks neturi teisės parduoti, ir pats neturi teisės pirkti. Bet kodėl jam čia negalima užeit? [...] Nu jaunimas turi praleisti savo laisvalaikį kultūringai, kaip aš sakyčiau, net nežinau … tokioj aplinkoj, galų gale, kur jis jaustųsi saugus. Tai yra didysis faktorius, nes tarkim jeigu ir 50 procentų to, kad jis čia prisigers, 50 to, kad jis prisigers gatvėj, ar ne? [...] Nėra buvę taip, kad jaunimas iki 18 metų sukeltų kokias tai problemas, kaip tik didesnių problemų būna su vyresniais žmonėm, kurie ateina ir kurie, sakykim, tada jau gali prisigėrę jis lygtai ir teisėtai prisigėrė, jam ir galima parduot, jis orgijas kelia. Jaunimas, jeigu jis ir išgėrė alaus bokalą, jis niekada nepradės šakotis, nes jis bijos. [...] Ir jie čia eina, ir jiems čia smagu, ir matai, kaip moka ir šokt ir linksmintis ir bendraut vienas su kitu – tai negali sakyt, kad jie vat… nu visą laiką kad jeigu jau išėjo iš namų, kad kažkas juos sugadino ir jie visi geria, jokiu būdu jie negeria.

O vyresniems, tarkim, tiems 20-mečiams, pavyzdžiui?

O vyresniems, 20-mečiams… nu tai vat ir nežinau, kur jiems dėtis dabar pavyzdžiui čia... Ką jie gali veikti 20-mečiai? Nu kas yra, Laisvalaikio centras, kur yra tiktai daugiau liaudiškos muzikos, sakykim, kolektyvai, meno kolektyvai dirba… dar kas yra… gal Moksleivių namuose, ten tik mokiniai… Nu vat 20-mečiui tai reikia tada kažkaip surasti savo, pačiam savo bendraminčių ratą, pačiam kažką tai susikurti ir, galų gale, jeigu tu jį norėsi parodyti, kur tu jį parodysi… Nu visa tai jis turi daryti pats. Su juo niekas neužsiima, nes aš galvojau, nu gal ir yra kažkoks jaunimo centras, net ir nežinau atvirai pasakius. [...] Kad kažkas tai vat toks minčių generatorius jaunimo būtų, nėra tiek daug, o Vilniuje, Kaune gal yra paprasčiau, ten yra visokie jaunimo centrai, yra kur dėtis tam jaunam žmogui, nors realiai žiūrint tai kažin ar ten kažkas daugiau…“ (citata iš 6 interviu)

Pasigendama jaunimui patrauklių laisvalaikio organizavimo formų ir būdų, pastebima daug inercijos, tradicijų bei tam tikros baimės rizikuoti, skatinant įvairialypę veiklą. Kalbinti ekspertai pripažįsta, jog dominuoja formalios laisvalaikio organizavimo ir organizavimosi formos, kurios dažnai nepatraukia jaunimo dėmesio, neatspindi jaunimo interesų.

„Vietoj to, kad remtų tas visokias subkultūras aktualias jaunimui, tai investuoja savivaldybė į moksleivių centrą, kur sėdi bobutės, karpo snaiges ir įsivaizduoja, kad bendrauja su jaunimu. Juokinga kad ir ta akcija „Stabdyk nusikalstamumą“, kur skiriama 50 000 Lt per metus ir išspausdinami tokie lipdukai su buteliu ir užrašu „paskendęs neišlįsi“. Arba pagrindinis dabar variantas yra stendo prieš narkomaniją konkursas, ir galima naudot įvairias medžiagas, ir kai pasikvieti tos programos viršininką ir sakai „davai, darom tą visą programą su hip hop kultūros žmonėmis, su tais vaikais, šalia policijos padarom aikštyną, padarom darbą su jais, susitinkam su jais, duodam rinktis, legalizuokim juos, kam jie kiemuos duodasi ir pan. “tai nereikalinga, mes galim, prizams pinigus, bet ne kam kitam“ (citata iš 2 interviu)

„Labai neturiningas, skirtas žemiausio lygio hegemonijos pasiekimui – pasilinksminimas ir… saviems skirt laiką, niekas neskiria. Pramogos yra žemiausias instinktas... Galimybės linksmintis yra tokios, kad jaunimui pasilinksminimo vietų nėra, moksleiviams visiškai nėra, nes klubai, tos įstaigos, kur žmonės gali lankytis, yra nuo 21 metų. Ir dažniausiai tas žmogus yra, kuris nori pasilinksminti kultūringai, tai yra ne taip kad pasišokti, bet geroj aplinkoj, su įdomiais žmonėmis. Nėra galimybių visiškai. Galimybė vienintelė yra mokyklos diskoteka arba diskoteka miesto pakrašty. O pasilinksminimo vietų moksleiviams nėra... visur nuo 21 ir… Žmogus turi ieškoti, tai jis gatvėj…čia vat problema, kad trūksta tų vietų, tų formų, nes tos vietos apsiriboja šokiu ir išgėrimu, bet trūksta tos formos, kad būtų patrauklu, kad žmogus išeitų su kažkokia gera idėja…

Kl. O, tarkim, sportas?

Lietuvoj nelabai ką pasirinksi, nes krepšinis viską užvaldęs. Bet iš tikrųjų gal trūksta neformalaus pobūdžio sporto, nes dažniausiai jei noriu pamėtyt krepšį, turiu eit į sporto mokyklą, tokiu atveju turiu mokėti pinigus ir tartis, kada galiu ateit į salę pažaist. Nėra tos galimybės, kad va tiesiog noriu pažaist. Yra pvz., Eurobasket, kur labai pozityvus žingsnis, kur iš tikrųjų, profas, neprofas eini ir žaidi. Trūksta prieinamumo prie sporto“. (citata iš 13 interviu).

„Tai aš galvoju čia ta problema, kad nėra tų struktūrų, kažkokių darbuotojų, kad padarytų normą kažką daryt, o kai ta norma yra nieko neveikt, tai sėdėjimas kabakuose yra toks krūtumas!!! Nėra nė vieno kabako mieste, kad būtų galima, tarkim, atėjus prisijungt savo „laptopą“ prie interneto, yra tik standartinės interneto kavinės... Bet vat, kad būtent, kad mąstytų apie visai kitokių palaikymą, vat imkim, kad ir dienos stovyklas, tai kažkas baisaus, numeta kamuolį ir dabar vaikučiai paspardysim stadione, vietoj to, kad sugalvotų pasitelkt, kad ir tuos pačius neformalus, jiems įdomiau piešti grafiti ant kokios sienos ar dar ką nors... Neišnaudotas pilnai net pats jaunimo centras, bet yra dar viena atskira problema, kad yra labai nedaug žmonių, kurie nori ta linkme dirbt, nes čia atsiranda tas dalykas - labdaringa veikla, bet lėšas pritraukt įmanoma yra, aš manau, net yra pakankamai fondų, kurie skirtų tam kažkiek“ (citata iš 2 interviu).

Apibendrinant:

• Penktadalio jaunimo nuomone, būtent turėjimas daug laisvalaikio yra svarbiausias jaunimo bruožas;
• Didžioji dauguma (virš 65 proc.) laisvo laiko jaunimas praleidžia prie televizoriaus ir susitikinėdami su draugais ar klausydamiesi muzikos. Beveik pusė jaunimo laisvą laiką skiria namų ruošai, kompiuteriui, internetui arba sportui.
• Jaunimo užimtumo trūkumą, įvairių užimtumo ir laisvalaikio leidimo formų stoką bei formalių laisvalaikio organizavimo būdų dominavimą įvardija tiek pats jaunimas, tiek ir įvairių sričių jaunimo ekspertai.